Rumšiškės, Kauno raj.

2025 m. birželio 16 d. – 2025 m. spalio 29 d.

Kurianti praktikė: tarpdisciplininė menininkė ir edukatorė Eglė Gudonytė.

Kuratorės: Milda Laužikaitė, Saulė Norkutė.

20 šeštos klasės mokinių ir klasės auklėtoja.

Rumšiškės yra nedidelis miestelis centrinėje Lietuvoje, turintis apie 1300 gyventojų. Miestelis labiausiai žinomas dėl Lietuvos etnografijos muziejaus po atviru dangumi, vieno didžiausių Europoje, pristatančio tradicinį kaimo gyvenimą, architektūrą ir kultūrą iš įvairių šalies regionų. Vietiniai gyventojai dažniausiai neturi daug sąlyčio taškų su muziejumi ir jame vykstančiomis veiklomis, nebent jame dirba.

Remiantis rajono Jaunimo tarybos atliktu tyrimu apie jaunimo psichinę sveikatą, jaunuoliams trūksta pozityvių ir artimų santykių su suaugusiaisiais. Daugelis jaunų žmonių taip pat mini nutolusius santykius su tėvais ar globėjais. Jaunuoliai mano, kad mokytojai ir kiti mokyklos darbuotojai labiau orientuojasi į baudimą nei į problemų priežasčių sprendimą, o santykiai su mokytojais dažniausiai apsiriboja formaliu bendravimu. Suaugusieji, bendraudami su mokiniais, dažnai naudoja nurodomąją kalbą ir elgiasi ne kaip su lygiaverčiais.

Pasirinktą šeštos klasės grupę mokytojai apibūdina kaip dažnai trikdančią pamokų eigą, tačiau pastebi, kad mokiniai tampa aktyvūs ir įsitraukę, kai juos sudomina nagrinėjama tema.

Kaip mokymasis formuluoti ir užduoti klausimus bei interviu metodų praktika gali aktyvinti ir puoselėti prasmingas partnerystes tarp vaikų ir suaugusiųjų?

Kurti prasmingus ir pozityvius vaikų susitikimus bei sąveikas su suaugusiaisiais.

Padėti vaikams geriau suprasti, kodėl svarbu bendrauti ir bendradarbiauti su suaugusiaisiais.

Stiprinti gebėjimą bendradarbiaujant grupėje atlikti užduotį ir pasidalinti atsakomybėmis.

Per 8 kūrybines sesijas kurianti praktikė su mokiniais tyrinėjo vaikų santykį su suaugusiaisiais. Mokiniai mokėsi formuluoti klausimus, imti interviu iš bendraamžių ir suaugusiųjų, naudotis profesionalia technika filmuojant, fotografuojant ir įrašant garsą, taip pat ugdė darbo komandoje įgūdžius.

Sesijos vyko už mokyklos ribų: mokiniai keliavo lauke, kalbino praeivius ir kultūrinių įstaigų darbuotojus, lankėsi profesionalioje tinklalaidžių studijoje. Reflektuodami jie tyrinėjo, kaip klausimo formuluotė gali atverti arba užverti galimybes nuoširdžiam pokalbiui.

Vėliau moksleiviai, pasiskirstę rolėmis, įkūrė įrašų studiją ir pakvietė gimnazijos mokytojus bei darbuotojus interviu. Mokiniai pirmą kartą turėjo progą kalbėtis su mokytojais ne tik kaip su mokytojais, bet ir kaip su tiesiog žmonėmis. Mokytojai džiaugėsi klasės susitelkimu ir profesionalumu. Procesą vainikavo pačių moksleivių organizuotas renginys, kuriame jie kitiems mokiniams pristatė savo kurtus ir sumontuotus interviu bei kvietė įsitraukti per interaktyvias užduotis ir klausimus.

Mokiniai nurodė, kad projekto metu išmoko efektyviau bendradarbiauti grupinėse veiklose ir pasidalinti atsakomybėmis.

Jie patyrė įvairių pozityvių sąveikų su suaugusiaisiais, ypač kurdami interviu ir mokydamiesi juos atlikti.

Mokiniai įvardijo, kad pasikeitė klasės atmosfera ir jie tapo draugiškesni vieni kitiems.

Dalis mokinių pažymėjo, kad susirado naujų draugų klasėje.

Mokytojai pastebėjo, kad projekto metu ir po jo mokiniai gebėjo ilgiau išlaikyti dėmesį pamokose.

Projekto metu buvo išmokti ir praktiškai pritaikyti nauji mokymo metodai bei ugdymo prieigos.