Grigiškės, Vilniaus raj.

2025 m. kovo 25 d. – 2025 m. lapkričio 27 d.

Kuriančios praktikės: architektė ir urbanistė Evelina Bartusevičiūtė, teatro aktorė Modesta Jakeliūnaitė.

Kuratorės: Milda Laužikaitė, Saulė Norkutė.

1 mokytoja, 18 9–10-tos klasės moksleivių iš rusakalbės mokyklos.

1 mokytoja ir 1 mokinio padėjėja, 28 7–8-tos klasės moksleivių iš lietuviakalbės mokyklos.

Grigiškės yra Vilniaus miestas mieste, kuriame gyvena 9 750 gyventojų. Didelę jų dalį sudaro kalbinės mažumos, daugiausia rusakalbiai ir lenkakalbiai gyventojai. Remiantis Vilniaus miesto savivaldybės saugios aplinkos tyrimu, tik 43 proc. gyventojų Grigiškėse jaučiasi saugūs, tai mažiausias rodiklis Vilniaus savivaldybėje. Gyventojai taip pat dažnai susiduria su alkoholio ir narkotikų vartojimu bei vandalizmu. Jaunuoliai didžiąją dalį laisvalaikio leidžia Vilniuje ir dažnai nemato perspektyvos kurti gyvenimo Grigiškėse.

Kaip bendruomeninių, saugių viešų erdvių kūrimas gali skatinti ir stiprinti skirtingų kalbinių ir kultūrinių jaunuolių grupių ryšius?

Susirasti naujų draugų iš skirtingų kalbinių ir kultūrinių aplinkų.

Praplėsti lietuvių kalbos žodyną ir pagerinti kalbos supratimą bei vartojimą kasdienėse situacijose.

Išmokti formuluoti ir užduoti klausimus, drąsiai dalintis savo idėjomis grupėje.

Dalyvauti grupinėse užduotyse ir veiklose, naudojant pagarbią kalbą.

10 kūrybinių sesijų metu mokiniai drauge su kuriančiomis praktikėmis, architekte Evelina ir teatro aktore Modesta, bei dviejų skirtingų mokyklų moksleivių klasėmis tyrinėjo savo gyvenamąją vietą, kartu bandė įsivaizduoti, kokių bendrų erdvių jaunimui trūksta ir kas galėtų atsirasti, kad jaunimas turėtų saugesnę ir kartu privatesnę erdvę.

Pasitelkdami įvairius teatrinius metodus, jie kūrė tarpusavio ryšius ir ieškojo bendrumų. Savo idėjas pristatė miesto seniūnei. Diskutavo apie tokių vietų priežiūrą ir atsakomybes. Tarp moksleivių iš skirtingų mokyklų gimė draugystės, kurios tęsėsi ir už sesijų ribų.

Sugrįžus po vasaros, moksleiviai balsavimo metu nusprendė, kad tokios vietos savo jėgomis įkurti nenori, ir projektas pasisuko kitu keliu. Kuriančios praktikės ieškojo būdų ir formų, kaip suteikti erdvės moksleivių balsui pasireikšti, išgirsti jų tikruosius lūkesčius ir norus. Keičiant priemones ir metodus, gimė manifesto idėja, kuriame moksleiviai galėjo išsakyti ir surašyti, kas jiems iš tiesų rūpi ir kur jie nesijaučia girdimi. Refleksijos metu moksleiviai turėjo galimybę prisiminti, kurios veiklos labiausiai įsiminė, kokie dalykai veikė, ir drauge su praktikėmis suprasti, kad nuoširdus pokalbis padeda užmegzti ryšius, kalbant net ir apie naminius gyvūnus.

Refleksijose mokiniai įvardijo, kad projekto metu susirado naujų draugų iš kitos mokyklos.

Jie taip pat pastebėjo, kad geriau pažino savo klasiokus.

Po projekto mokiniams tapo lengviau išreikšti save ir užduoti klausimus.

Mokiniai akcentavo, kad išmoko dirbti grupėje ne tik su savo klasiokais, bet ir su kitos mokyklos mokiniais.

Dalis mokinių pažymėjo, kad projekto metu ir po jo laisviau reiškė mintis ir drąsiau kalbėjo lietuviškai.